2012 m. spalio 8 d., pirmadienis

Kariniai veiksmai Rytų Prūsijoje ir Lietuvos teritorijoje 1914 – 1915 metais

    Vis daugiau žmonių, užeina į musų tinklaraštį, stebi musų veiklą. Malonu, jog atsiranda kas nori dalintis informacija, ar ją paviešinti pasinaudojus PKKK tinklaraščiu. Šis straipsnis to pavyzdys.

 Klubas dėkoja  Gintautui Miknevičiui (studijuojančiam VU istorijos fakultete magistrantūros studijas II kurse) už šį straipsnį.

Autorius Gintautas Miknevičius



Kariniai veiksmai Rytų Prūsijoje ir Lietuvos teritorijoje
1914 – 1915 metais

                                                                          Įvadas

Pirmojo pasaulinio karo kariniai veiksmai Lietuvos teritorijoje yra mažai tyrinėta tema. Kiek daugiau apie karinius veiksmus Lietuvoje rašė J.Petruitis knygoje ,,Didysis karas“. Joje yra įdomių faktų, kurie gali būti ginčytini, nes kitose knygose, nagrinėjančiose kovas I pasauliniame kare, tų faktų patvirtinimų neradau. Šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje knygų, nagrinėjančių kovas I pasaulinio karo metu Lietuvoje, nėra. Yra tik pavienių faktų, pavyzdžiui, knygoje apie Silvestrą Žukauską trumpai paminėtas vienas epizodas iš kovų Lietuvoje, o istoriko Pociūno straipsnyje knygoje „Kauno istorijos metraštis“ 3t. kalbama apie Kauno tvirtovės garlaivių dalyvavimą kautynėse. Todėl daugiausia rėmiausi rusų autoriais: generolo N. Golovino (Н. Н. Головин) knyga ,,Россия в Первой мировой войне“ apie Rusijos pasiruošimą karui ir generolo A. Zajončkovskio ( A.Зайончковский) knyga ,,Первая мировая война“ apie karines operacijas. Abu autoriai, kaip ir Jonas Petruitis, patys dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, todėl jų prisiminimai ir tų laikų analizė yra įdomi. Rėmiausi iš šiuolaikinio autoriaus istoriko A. Utkino (A. Уткин) tyrinėjimais knygoje ,,I мировая война“ bei informacija, rasta internete. Taip pat apžvelgiau sovietinį požiūrį į kai kurias I pasaulinio karo operacijas Mažojoje Lietuvoje ir Lietuvoje, naudodamasis N. Jakovlevo(Н. Яковлев) knyga ,,1  августа 1914“.

    Aprašinėdamas karinius veiksmus vadovavausi Valdo Rakučio metodine knygele ,,Karo meno istorijos tyrimų metodika“.




Karo veiksmų teatras ir šalių pasiruošimas karui
   
   Rytų Prūsijos karo veiksmų teatras. Tai buvo gerai įtvirtintas placdarmas su raižyta, miškinga, pelkėta, daug vandens telkinių turinčia teritorija. Flangus dengė įtvirtinimų rajonai: dešinėje – Lecenskių įtvirtinimai, kairėje – Karaliaučiaus tvirtovė. Rytų Prūsijoje buvo gerai išvystyta geležinkelių infrastruktūra. Tai leido Rytų Prūsijoje laikyti nedideles pajėgas, nes kritiniu atveju pagalba galėjo būti greitai atsiųsta geležinkeliais iš šalies gilumos. Kita vertus, raižytą, miškingą rajoną su daugybe vandens telkinių, kuriuos reikėtų forsuoti, buvo sunku pulti, vietovėje būtų sunku manevruoti.
    Lietuvos karo veiksmų teatras. Dalį Lietuvos teritorijos nuo Rytų Prūsijos saugojo Nemunas. Lietuvoje buvo dvi tvirtovės – I klasės Kauno ir Alytaus. Reljefas gana lygus, vietomis kalvotas ir miškingas. Tokia vietovė tinkama manevrinėms operacijoms, tačiau geležinkelių ir kelių tinklas buvo labai blogai išvystytas.
   Šalių pasiruošimas karui. Vokietija. Strateginius uždavinius sprendė armija, susidedanti iš 3 ir daugiau nei 3 korpusų. Korpusas buvo taip aprūpintas kovinėmis, pagalbinėmis ir užnugario dalimis, kad galėtų savarankiškai vykdyti kovines užduotis net atitrūkęs nuo pagrindinių savo pajėgų. Korpusą sudarė 24 batalionai (batalione 1000 karių), iš kurių susidėjo pulkai, brigados ir divizijos (divizijoje 21 000 karių). Divizija – taktinis vienetas. Korpusas turėjo 48 kulkosvaidžius ir, svarbiausia, 160 patrankų, iš jų 34 didelio kalibro: 18 haubicų 105 mm ir 16 haubicų 150 mm. Be to, armijai galėjo būti priskirti sunkiosios artilerijos divizionai, kurie susidėjo iš 210 mm mortyrų, 150 mm haubicų, 150 ir 130 mm patrankų. Tai galėjo labai sustiprinti korpuso artilerijos galią. Vokietijos armija vienintelė prieš karą  savo ginkluotėje turėjo minosvaidžius. Tai leido atidengti artilerijos ugnį iš tranšėjų ir apkasų. Vokietijos ginkluotojų pajėgų artilerija buvo geriausiai aprūpinta pasaulyje. Vokietijos korpusas taip pat turėjo daugiausiai arklių – 16 800, tai didino korpuso mobilumą. Paskelbus mobilizaciją, Vokietijos armiją dar gavo 4000 mašinų, iš jų – 3500 sunkvežimių. Korpuso inžinierinė dalis galėjo pastatyti 200 m ilgio lengvąjį tiltą, o tinkantį artilerijos važiavimui – 100 –130 m ilgio. Ryšių priemonėmis korpusas buvo aprūpintas menkai: turėjo 12 aparatų, 77 km lauko kabelio ir 80 km plonos vielos.
    Rytų Prūsijoje buvo viena 8 – oji armija (vadas generolas Pritivicas), susidedanti iš I, XVII, XX armijos korpusų ir I rezervinio korpuso, 3 –osios  rezervinės divizijos, landverno divizijos, 35 –osios ir 36 –osios rezervinių divizijų, 2, 5, 6  landvernų brigadų, erzacrezervinės brigados, 1 –osios kavalerijos divizijos, taip pat tvirtovių įgulos. Nors karių ir pabūklų skaičius svyruoja: Zajončkovskis rašo apie 183,5 batalionus, 84 eskadronus, 418 kulkosvaidžių, 702 lengvąsias ir 72 sunkiąsias patrankas (be tvirtovių artilerijos), Utkinas – 224 pėstininkų batalionus, 128 eskadronus ir 1130 patrankų, Petruitis – 218000 žmonių (tai maždaug 218 pėstininkų batalionų), 76000 arklių (tai maždaug 76 eskadronai) ir tik 636 patrankas.
    Rusija. Skirtingai nei Vokietijoje, strateginius uždavinius sprendė frontas – 2-4 armijų junginys. Armija, panašiai kaip ir Vokietijoje, susidėjo iš 3 – 4 korpusų, bet pėstininkų korpusai turėjo daugiau batalionų – 32. Kulkosvaidžių korpuse buvo daugiau nei vokiečių korpuse – 64, bet artilerijos mažiau – 106 pabūklai, visai nebuvo sunkiųjų pabūklų. Žmonių skaičiumi korpusas taip pat buvo šiek tiek didesnis už vokiečių – 487000. Inžinierinės dalys buvo išvystytos daug prasčiau, korpusas galėjo pastatyti tik 64 m tiltą. Ryšių priemonėmis rusai buvo geriau aprūpinti, korpusas turėjo 16 telegrafinių stočių, 40 lauko telefonų, 106 km telegrafinio ir 110 km telefoninio kabelio.
    Lietuvoje buvo dislokuotos 1 – oji armija, vadovaujama generolo Rennenkampfo, į jos sudėtį įėjo XX, III ir IV korpusai, penkios kavalerijos divizijos ir viena atskira kavalerijos brigada, 492 lengvieji pabūklai. Armija buvo išsidėsčiusi palei Nemuną nuo Kauno iki Merkinės. Kartu su 2 –ąja
Samsonovo armija, dislokuota Baltarusijoje (I, II, IV, XIII, XV ir XXIII korpusai, viena brigada ir 3 kavalerijos divizijos, 708 lengvieji ir 12 sunkiųjų pabūklų), sudarė Šiaurės – Vakarų frontą, vadas generolas Žilinskis. Iš viso 9 korpusai arba 304 batalionai , 196 eskadronai, 1224 pabūklai (24 pabūklai buvo fronto rezerve). Utkinas nurodo kitus skaičius: 410 batalionų, 232 kavalerijos eskadronus ir 1392 patrankas.



Karo planai ir įsiveržimas į Rytų Prūsiją

    Vokietija. Vokietija negalėjo iškart kariauti dviem frontais, todėl pirmiausia pagal Šliffano planą reikėjo greitai sutriuškinti Prancūziją. Vokietijos generalinis štabas tikėjosi sutriuškinti Prancūziją per šešias savaites. Tuo metu, kai Vokietijos pagrindinės pajėgos bandys greitai sutriuškinti Prancūziją, Rytų Prūsijoje esanti 8 – oji armija turėjo aktyviai ginti Rytų Prūsiją ir, esant galimybei, padėti Austrijos – Vengrijos armijai.
    Rusija. Rusija planavo karinius veiksmus prieš Vokietiją pradėti 15 dieną po mobilizacijos paskelbimo, prie sienos sutelkusi 800000 žmonių, siekdama atitraukti vokiečių pajėgas iš vakarų pusės. Tuo metu tiek Vokietijos, tiek Rusijos kariniai statutai pagrindine operacija laikė tik ryžtingą puolimą, kurio tikslas – apsupti priešą flanguose, o gynybą laikė tik pagalbine priemone.
    Įsiveržimas į Rytų Prūsiją. Rugpjūčio 17 d. Rusiją įsiveržė į Rytų Prūsiją. Pagal Šiaurės – Vakarų fronto vado Žilinsko planą, 1 – oji armija turėjo apeiti Mozūrų ežerus iš šiaurės, pulti vokiečius ir atskirti vokiečių sausumos kariuomenę nuo Karaliaučiaus. 2 –ji armija, apėjusi Mozūrų ežerus iš vakarų pusės, turėjo pulti ir neleisti vokiečiams pasitraukti už Vyslos. Galutinis tikslas – apsupti ir sunaikinti vokiečių armijos grupuotę.
    Pirmoji valstybinę sieną perėjo 1 – oji armija, šios armijos III korpusas nubloškė sieną  dengusius vokiečių karinius dalinius prie Stalupėnų ir susidūrė su I vokiečių korpusu. Įvyko kautynės, po kurių vokiečiai turėjo atsitraukti, bet ir III rusų korpusas patyrė didelių nuostolių. Žuvo 63 karininkai ir 6664 kareiviai. Vienas korpuso pulkas su pulko vadu žuvo visas.
    Vokiečiai po mūšio atsitraukė prie Gumbinės. Vadovybė nutarė apsupti 1 – ąją rusų armiją ir sunaikinti. Tuo tikslu šiauriau nuo Gumbinės vokiečiai sutelkė I korpusą, Brodrinko diviziją iš Karaliaučiaus garnizono (11 batalionų, 6 eskadronai ir 9 baterijos, 2 – oji landverų brigada ir 1 – oji kavalerijos divizija).
    1 – oji rusų armija toliau tęsė puolimą, du jos korpusai – XX ir III – puolė abipus Insterburgo plento. Kavalerija dengė flangus. Per šį žygį rusų armijos kavalerija dešiniajame flange prie Kaušėnų susidūrė su priekinėmis 2 – osios landverų brigados dalimis, kurios kėlėsi per Instero upę. Kavalerija iškart atakavo vokiečius ir nubloškė juos už upės. Jie pasitraukė, kartu prarasdami ryšį su I korpuso vadovybe. Po šios atakos rusų kavalerijos korpusas pasitraukė poilsio prie Lindentakio, kur ilsėjosi visą rugpjūčio 20 d.
      Dešiniojo rusų flango 28 – oji divizija atsitrenkė į sustiprintas pozicijas prie Pakalniškių – Nibudšeno ir sulaukė stipraus atkirčio. Rugpjūčio 19 d. 1 – oji rusų armija užėmė pozicijas prie Gumbinės. Visas 1 – osios rusų armijos frontas driekėsi 45 km. Flanguose buvo sutelkta kavalerija.
    8 – osios vokiečių armijos vadovybė nutarė 1 – ąją rusų armiją atakuoti rugpjūčio 20 d. auštant. Tuo tarpu rusų armijos vadas Rennenkamfas tą dieną buvo numatęs poilsiui. Vokiečiai planavo, kad ryte XVII korpusas užpuls dešinįjį rusų sparną, o paskui puls kairįjį. Todėl XVII korpusui buvo įsakyta dviem kolonom išžygiuoti rugpjūčio 19 vakare, dislokuotis linijoje Plikėnai – Darkiemis ir atakuoti priešininką, kuris kovėsi su I korpusu prie Aukštupėnų. Rugpjūčio 20 d. auštant vokiečiai pradėjo pulti I ir XVII korpusais. I korpuso artilerija atidengė ugnį į rusų 28 – ąją pėstininkų diviziją. Po valandos artilerinio paruošimo 2 –oji vokiečių pėstininkų divizija atakavo 28 – osios pėstininkų divizijos frontą, o 1 – oji vokiečių pėstininkų divizija – pietinį tos pačios divizijos flangą. Vokiečių generolo Brodrinko divizija turėjo atakuoti 29 – ąją rusų pėstininkų diviziją, tačiau iš karto pateko į stiprią rusų artilerijos ugnį. Vokiečių divizija pradėjo trauktis, kai kur net bėgti. Tuo metu, karo pradžioje, vokiečiai puldavo glaudžiomis gretomis, o rusų kariai po karo su japonais 1904 – 1905 m. buvo mokomi atakuoti išsiskleidę, trumpais perbėgimais išnaudoti reljefo ypatumus, daug dėmesio buvo skiriama ir šaudymo iš įvairių distancijų ir įvairių pozicijų pratyboms. 300 žingsnių atstumu turėjo pataikyti į taikinį iš dviejų šūvių. Todėl 1914 m. rusų kadrinė armija buvo gerai paruošta.
    Tačiau vokiečiai toliau triuškino 28 – ąją rusų pėstininkų diviziją. 1 – oji vokiečių kavalerijos divizija padarė reidą į 28 – osios rusų divizijos užnugarį. Rusų diviziją patyrė didelių nuostolių, bet ir vokiečių nuostoliai buvo nemenki, todėl jie nepersekiojo 28 – osios rusų divizijos.
 Piečiau Gumbinės XVII vokiečių korpuso 35 – oji pėstininkų divizija atakavo 27-ją ir 25-ją rusų divizijas, kurių vokiečių žvalgyba nebuvo pastebėjusi. Avangarde stovėję 27-sios ir 25-sios pėstininkų divizijų daliniai pradėjo trauktis  prie pagrindinių divizijų pajėgų. Generolas Makenzas pagalvojo, kad čia traukiasi visa divizija, ir įsakė 36 – ajai vokiečių pėstininkų divizijai atkirsti atsitraukimo kelius. 36 – oji pėstininkų divizija pradėjusi vykdyti įsakymą netikėtai susidūrė su 40- ąja rusų pėstininkų divizija ir 27 – osios pėstininkų divizijos kairiojo flango daliniais. Vokiečiai pateko į kryžminę ugnį. Pirma neatsilaikė 35 – oji vokiečių pėstininkų divizija, ji pradėjo netvarkingai trauktis iš mūšio lauko, jame palikdama 12 pabūklų. Po to buvo priversta trauktis ir 36 – oji vokiečių pėstininkų divizija, kiek vėliau – 1 – oji ir Brodrinko divizijos. Šiame mūšyje vokiečiai neteko 8000 karių ir karininkų, dar 1000 pateko į nelaisvę. Rusai neišnaudojo puikios progos ir nepersekiojo jau demoralizuoto priešininko, daug priekaištų susilaukė rusų kavalerija, kurios 5,5 divizijos, kaip pripažįsta generolas Zajončkovskis, nieko nebeveikė. Kritiškai mūšį vertina generolas Golovinas, jis laikosi nuomonės, kad taktiniu požiūriu mūšio niekas nelaimėjo. Po kautynių prie Gumbinės gen. Renenkampfas armijai leido 2 dienas ilsėtis, tai leido vokiečiams atitrūkti nuo rusų ir pertvarkyti savo dalinius. Iš pradžių gen. Pritvicas norėjo savo armiją atitraukti už Vislos į vakarų Prūsiją, bet pamates, kad rusai stovi vietoje nutarė savo armija sukoncentruoti prieš rusų 2-ją armiją. Bet vokiečių aukštesnioji karo vadovybė nepatenkinta 8-sios armijos veiksmais nušalino gen. Pritvicą ir 8-sios armijos štabo viršininką Valdarze, vietoj jų buvo paskirti:
vadu – gen. Hinderburgas, štabo viršininku gen. Liudendorfas. Jie sutiko su Pritvico planu, kad pirmą smūgį reikia suduoti 2-jai rusų armijai ir taip dalimis sumušti rusus. Rugpjūčio 25 d. pergrupuove vokiečiai savo dalinius, smogė rusų 6-jam korpusui. Rusai turėjo atsitraukti nuo Bišofsburgo. Vokiečiai tikėjosi apsupti rusų 13-tą ir 15-tą korpusus. Pagrindinis smūgis buvo skirtas rusų kairysis flangas Soldau rajone. Bet ir rusai planavo toliau tęsti puolimą, gen. Samsonovas nusprendė 23-čiojo ir 1-jo korpusasis sukaustyti vokiečių pajėgas prie soldau, o 13-tu ir 15-tu korpusais smogti vokiečiams pietvakarių kryptimi į flangą ir užeiti jiems į užnugarį. Prasidėjo atkaklios kautynės. Petruitis savo knygoje rašo, kad Samsonovo pulti paskatino į jo štabą atskrydęs ryšininkas nuo fronto vado gen.Žilinsko, kuris perdavė gen. Įsakymą žodžių: kad tučtuojau butu pradėtas puolimas, kad į pagalbą ateina dar vienas korpusas. Bet kai nesulaukes pažadėto korpuso, paklausė fronto štabo, tai paaiškėjo, kad jokio ryšininko lėktuvu nesiuntė.
 Vokiečiams nepavyko apsupti rusų, bet ir rusai nepasiekė persilaužimo kautynėse ir turėjo daug nuostolių. Todėl gen. Samsonovas visiems daliniams įsakė trauktis. Vokiečiai pradėjo rusus persekioti ir vokiečių 17-tas korpusas rusams užkirto atsitraukimo kelius. Buvo apsupti rusų 13-tas ir 15-tas korpusas, 2-ji divizija 23-jo korpuso. Išviso buvo apsupta 30 000 karių ir karininkų, 200 patrankų. Rugpjūčio 30 naktį gen. Samsonovas nusišovė, vadovavimą perėmė gen. Kliujevas kuris įsakė pasiduoti. Kai kuriu dalinių vadai nepakluso ir kautynėmis išsiveržė iš apsupimo.  Sutriuškinus 2-ja rusų armija, toks pat likimas grėsė ir 1-jai rusų armijai, todėl fronto vadas liepė 1-jai armijai atsitraukti už Nemuno, kas ir buvo padaryta. Rugsėjo 25 – 26 d. vokiečiai bandė keltis per Nemunu ties Druskininkais, bet buvo atmušti. Spalio 28 d.  rusai kontratakuoja, iki spalio 3d. pasiekia Virbalio – Vištyčio ežero linija. Kovos dėl Virbalio tesėsi iki lapkričio mėn. Iki lapkričio vidurio rusai vėl pasiekė linija: Stalupėnai – Gumbynė – Darkiemis – Mozūrų ežerai
Rusams užėmus Mažąją Lietuvą, rusų karinė vadovybė įsakė belaisviais imti Mažosios Lietuvos civilius ir jos vežti į Rusijos gilumą.
 Puolimas Rytų Prūsijoje nors ir nebuvo sėkmingas, bet labai padėjo Rusijos sąjungininkams Vakarų fronte. Vokiečiai buvo priversti iš Prancūzijos permesti savo dalinius į Rytų Prūsiją, taip stabdydama puolimą vakaruose, tuo pačiu žlugdydama Šlifmano planą.





Žiemos - vasaros kampanija 1915 m.



 1915 m. žiemą rusų šiaurės vakarų frontas ruošė puolimą Rytų Prūsijoje, puolimą turėjo vykdyti 10-ji ir 12-toji armija.

Vokiečiai taip pat ruošėsi puolimui. Gen. Hinderburgui buvo perduota dar 4 korpusai. Iš 3 korpusų

buvo formuojama nauja 10 armija, likęs korpusas buvo perduotas 8-jai armijai. 10-jai armijai vadovavo gen. Eichornas, 8-jai gen. Belovas. 10-ji armija išsidėstė nuo Tilžės iki Insterburgo.

 Vokiečiai vasario 7 d. pirmi pradėjo puolimą. Vokiečių 10-ji armija pradėjusi supti dešinįjį rusų
flangą didelio pasipriešinimo nesutiko ir vasario 10 d. priešakiniai daliniai vokiečių 10-sios armijos
priėjo liniją Marijampolė – Kalvarija – Virbalis – Vižainis – Vištyčio ežeras. Rusai ties ta liniją sustojo. Vasario 21 d. vokiečiai Augustavo miškuose apsupo ir sunaikino rusų 20-ji korpusą, kuria-
me tarnavo daug lietuvių. Vasario pabaigoje frontas stabilizavosi linijoje Klaipėda – Jurbarkas – Kalvarija – Suvalkai – Augustavas.  Tuo metu prasidėjo pirmieji rusų armijos pakrikimo požymiai,
kaip pažymi gen. Zajončkovskis, rusų karius Rytų Prūsijoje supo kultūringesnė aplinka nei Rusijoje, puikus kaimai, geri keliai ir t.t. Kareiviai pradėjo kalbėti, kad vokiečiams pas mus skurdžius nėr ko eiti ir mums nėr reikalo plėšti jų uždirbto turto ir dėl to lieti kraujo. Dėl to pradė-
jo kristi kovinė ir moralinė rusų karių dvasia.  Tie mūšiai dar pasižymėjo ir tuo, kad ten vokiečiai dažnai darydavo lėktuvų antskrydžius ir bombarduodavo rusų pozicijas.
 Kovo 2d. rusai perėjo į puolimą ir vėl įsiveržė į Rytų Prūsija , vokiečiai atkakliai ginėsi ir rusai, la-
bai sunkiai stūmėsi į priekį. Kovo pradžioje rusai užėmė Klaipėdą, bet dar ta pati mėnesi jie iš ten buvo išstumti, kovo 23d. vokiečiai atsiėmė Tilžę, o kovo 29 d. Taurage, balandyje vėl prasidėjo ko-
vos Lietuvos teritorijoje. Rusų kariai ir ypač kazokai Mažosios Lietuvos teritorijoje vėl gaudė pasi-
likusius civilius gyventojus, tarp jų ir lietuvius. Vienus teisė karo lauko teismai, kitus trėmė į Rusija.  Balandžio 29 d. vokiečiai atnaujino puolimą. Puolė trimis kryptimis nuo Klaipėdos  link Plungės, nuo Jurbarko link Raseinių ir nuo Tilžės link Šiaulių. Užėmė Plungę, Raseinius, Radviliškį ir Šeduvą.  Balandžio 30 d. paima Šaulius, bet gegužės 10 rusai atsikovoja Šiaulius. Gegužės 21 d. vokiečių dirižablis naktį bombuordavo Kauną.  Gegužės viduryje frontas šiek tiek stabilizuojasi ir eina linija Aipūtė – Mažeikiai – Raseiniai – Dubysos upė – Šakiai – Suvalkai - Augustavas.  Lie-
pos 14 d. vokiečiai atnaujino puolimą, prasidėjo Rygos – Šiaulių operaciją. Vokiečių armija sudarė
115 -120 000 žmonių, 600 patrankų. Rusų 117 000 žmonių, iš jų 10 000 neginkluotų, 365 patran-
kos .  Vokiečiai bandė apsupti rusus, be to rusams labai truko sviedinių ir šovinių. Rusų gen. Pleve
atspėjo vokiečių manevrą ir jis įsakė trauktis, rusai traukėsi tvarkingai, traukdamiesi pastoviai kontratakuodavo vokiečius, taip stabdydama vokiečių puolimą, tačiau liepos 21 d. rusai buvo priversti palikti Šaulius, o liepos 25 d. Panevėžį. Užėmė Panevėžį vokiečiai išėjo į rusų 5 ir 10 armijų sandūrą, tai grėsė, kad vokiečiai galėjo prasiveržti link Vilniaus, taip pat grėsė ir Rygai. Prie
Rygos skubiai buvo permesta 12-ji rusų armija. Vokiečiai laikinai buvo sustabdyti. Liepos mėn. Rusai pradėjo minuoti Nemuną.  Rugpjūčio 8 d. prasidėjo Kauno tvirtovės šturmas, ta diena, visos vokiečių atakos buvo atmuštos. Rugpjūčio  9 d. atakos atsinaujino, bet jos vėl buvo atmuštos, rugpjūčio 10 d. vokiečiai šiek tiek pasistūmėjo, rusai užėmė gynyba linijoje Jonučiai -  Ražiškiai. Rugpjūčio 11d. visos vokiečių atakos buvo atmuštos, taip pat atmušta  rusų kontroataka. Rugpjūčio 12 – 13 d. vyko artilerijos apšaudymas. Rugpjūčio 14 d. vokiečiams pavykdavo prasiveržti į  rusų pozicijas, bet kiekviena karta, rusams kontratakuojant pavykdavo vokiečius išmušti, mūšiai pereidavo į durtuvų kautynes. Rugpjūčio 15 d. įvyko mūšio persilaužimas, vokiečiams pavyko užimti Domeikavą, forsavo Jiesios upę ir užėmė Rinkūnus, Pavylą, Pamaišupį.Rugpjūčio 16 d. vokiečiai atsivežė sunkiąją patranka 420 mm „Berta“ . Ji sugriovė I fortą. Rugpjūčio 17d.  kautynės fortų gynybos linijoje, vokiečiai pralaužę ją. Rugpjūčio 18 d. rusai nustojo priešintis ir vokiečiai užėmė fortus ir Kauno miestą į nelaisvę pateko 20 000 karių, vokiečiams atiteko ir 1 358 artilerijos pabūklai. Tvirtovės komendantas gen. Grigorjevas savavališkai pasišalino iš Kauno.Rugpjūčio 26 d. rusai be mūšio paliko Alytaus tvirtovę ir Alytų.

Rugsėjo 21 d. vokiečiai pradėjo puolimą 5 – 10-tos rusų armijų sandūroje, pralaužę frontą metė kavalerija, kuri rugsėjo 26 užėmė Švenčionys, rugsėjo 27 d. pasiekė Polocko-Molodečno-Vilniuas geležinkelio liniją prie Ašmenos ir Smurgainių.  Spalio 2 d. rusai be mūšio palieka Vilnių, ta pačia diena, vokiečiai užima Vilnių. Lietuva okupuota Vokietijos. 



Išvados

   Mūšiai Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje buvo manevriniai, kai tuo tarpu Vakarų fronte jau nuo 1914 m. lapkričio buvo poziciniai. Rusijos kariuomenė prasidėjus I Pasauliniui karui buvo paruošta neblo-
giau nei Prancūzijos, Anglijos ar Vokietijos. Tai rodo ir pakankamai sėkmingi Rusijos kariniai veiksmai Rytų Prūsijoje ir tai, kad vokiečių prasilaužimas pavyko tik 1915m. vasarą. Tai lėmė Rusi-
jos nepasiruošimas karui, silpna jos pramonė, kai frontui pradėjo trukti sviedinių ir šovinių, kai mū-
šiuose buvo labai praretinta kadrinė armija ir ypač karininkų korpusas. Kurių praretintas gretas užė-
mė blogai paruošti šauktiniai. 1915 m. išryškėjo vokiečių pranašumas artilerijoje, kurios dabar vokiečiai turėjo dvigubai daugiau, taip pat aviacijoje, kuri savo bombordavimais gal ir nepadaryta-
vo didelės žalos, bet priešininką demoralizuodavo. Gerai išvystyti keliai ir geležinkeliai laikų ir greitai leisdavo permesti savo rezervus ir aprūpinti armiją viskuo ko reikia, kai tuo tarpu rusijos užnugarys tuo nesugebėdavo padaryti. Tai pagrinde ir lėmė Rusijos pralaimėjimą 1914 – 1915 m. Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje.

Literatūra
  
Kauno istorijos metraštis  Vytauto Didžiojo universitetas 2002 m.
J. Petruitis „Didysis karas“ I t. „Žaibas“ Kaunas 1935 m
P. Ruseckas „Lietuva Didžiajame kare“  „Vilniaus žodis“ Vilnius 1939m
A.Vitkus „Lietuvos istorijos įvykių chronologija 1795-1918“  „Varpas“  Kaunas 1998 m.
 Н.Н.Головин «Россия в первой мировой войне» „Вече“ Maskva 2006 m. 
А.М.Зайончковский «Первая Мировая война» „Полигон“ Sankt-Peterburgas  2000m
A.И. Уткин „I мировая война“ „Алгоритм“ Maskva 2001 m.




1 komentaras:

  1. Kažkur skaičiau, kad "Berta" nulėmė mūšio baigtį dėl Kauno tvirtovės. Noriu paklausti šio straipsnio autoriaus, ar teisingas toks teiginys?

    AtsakytiPanaikinti