Panevėžyje įsikūręs Karinės kraštotyros
klubas kol kas yra vienintelė tokio pobūdžio, karinio paveldo žinovus
vienijanti, organizacija visoje Aukštaitijoje.
Karinės kraštotyros klubą įkūrę panevėžiečiai trisdešimt
aštuonerių Egidijus Mačiulis ir vos trečią dešimtį įpusėjęs Gediminas
Ambraška sakosi pagaliau įgyvendinę savo svajonę.
Kasdien į karą
Panevėžietis G. Ambraška tikina
suspėjantis visur: ir dirbti, ir mokytis, ir dar tarnauti savanoriu
Lietuvos Respublikos kariuomenėje. Tad laiko naujajai veiklai tikrai
užteks. Juolab kad idėją įkurti Karinės kraštotyros klubą jaunas vyras
puoselėjo ne vienus metus.
Suvienyti karo paveldo aistruolius G.
Ambraška sumanė būdamas toli nuo Lietuvos. „Mintis įkurti pelno
nesiekiančią organizaciją kilo dar būnant Afganistane, – sako karininko
kelią pasirinkęs panevėžietis. – Mano visas gyvenimas susijęs su karyba,
nuo mažų dienų domėjausi ginklais, karine kraštotyra. Vos sulaukęs
pilnametystės tapau savanoriu, kolekcionuoju įvairiausius daiktus –
karinius galvos apdangalus, medalius...“
Anot Gedimino ir jo bendraminčio E. Mačiulio: „Vieni mėgsta sportą, kiti – dar kažką kita, o mes domimės karo istorija.“
„Man tai savotiška priklausomybė“, –
atvirai prisipažįsta G. Ambraška, kaip Lietuvos Respublikos savanoris
dalyvavęs dviejose užsienio misijose – Afganistane ir Kosove.
„Grįžtu iš misijos – ir vėl norisi atgal
važiuoti“, – sako vaikinas, nors neslepia, kad būdamas toli nuo namų
pasiilgstantis šeimos ir tyro Lietuvos oro.
„Mano mergina, nors ir yra savanorė,
važiuoti į misijas atsisakė ir mane ten nenorom išleidžia, – šypsosi
Gediminas. – O kas norėtų išleisti savo artimą į tokias vietas ir dar
pusmečiui? Tačiau misijos turi kažkokią sunkiai nusakomą trauką:
pabandai kartą, ir vėl norisi važiuoti. Daugelis kolegų taip pat, nors
visi patiriame namų ilgesį ir daug dirbame.“
G. Ambraška neneigia, kad per septynerius
metus Lietuvos kariuomenėje įgyti savanorio įgūdžiai, patirtis lėmė ir
kasdienio laisvalaikio pomėgius – aistra karinei kraštotyrai užkrėtė net
savo draugę. Tačiau mokslus vaikinas pasirinko griežtai civilinius.
„Sąmoningai nesirinkau karinių mokslų –
nebūčiau išlaikęs istorijos ir kalbos testų“, – juokiasi Karinės
kraštotyros klubo pirmininkas ir vienas steigėjų, jau trečius metus
Panevėžio kolegijoje studijuojantis statybos inžineriją, o dirbantis
maisto pramonėje.
Klubas ne atsitiktiniams žmonėms
Gedimino bendramintis ir bendražygis E.
Mačiulis irgi gyvenime pasirinko civilinę profesiją – yra statybininkas.
Tačiau vyras sako jau nebeskaičiuojantis, kiek metų domisi karine
istorija.
„Nuo mažumės skaitydavau žurnalus, knygas,
vėliau daug bendraminčių radau internete, – pasakoja. – Dabar, kai
įkūrėm klubą, bus paprasčiau!“
Ir visai nesvarbu, kad šiuo metu klubo nariai yra „benamiai“ – jų organizacija dar neturi net patalpų.
„Kol kas renkamės klubo narių namuose, –
tvirtina abu. – Nevažiuojame tik pasėdėti ar pašnekėti. Visada
pasidalijame turimais šaltiniais, aptariame veiklos strategiją.“
„Mūsų tikslas ne tik linksmai praleisti
laiką bendraminčių kompanijoje, bet ir sužinoti, patirti, atrasti naujų
faktų, gilintis į karo istoriją, saugoti karinį paveldą“, – vardija karo
kraštotyra susižavėjęs E. Mačiulis.
Tiesa, ką tik įkurtas klubas kol kas turi apie dešimt narių, tačiau priimti bet ko į savo gretas panevėžiečiai ir neketina.
„Nereikia bet kokių, iš bet kur, – sako
Gediminas ir Egidijus. – Galime sukviesti didelę kompaniją, tačiau mums
to nereikia. Mums svarbu, kad klubo nariai būtų žmonės, kuriems iš tiesų
rūpi karo istorija. Mūsų tikslas – suvienyti krašto istorija
besidominčius žmones, ugdyti pagarbą praeičiai, dalytis turima
informacija.“
Karo istorijos tyrinėtojai sako, kad
stengsis ne tik plėsti bendraminčių akiratį, bet ir populiarinti
istorijos, kultūros vertybes, formuoti visuomenės pagarbą praeičiai.
„Asociacija savo veiklą grindžia
demokratijos principais ir nepropaguoja jokios politinės ideologijos,
yra visiškai apolitiška ir nepriklausoma nuo bet kokių finansinių
grupuočių įtakos“, – klubo įkūrėjai tikina, jog jų nariai atsiriboja nuo
juodosios archeologijos, tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar
kitokios neapykantos.
„Pasitaiko atvejų, kai norintieji įstoti į
klubo narių gretas tikisi kasinėti kapavietes. To mes tikrai nedarome
ir nedarysime“, – griežtai nukerta E. Mačiulis.
Tikslas – atrasti ir pasidalyti
Karinės kraštotyros klubo nariai ne tik
keliauja, bet ir tyrinėja istorijos šaltinius, skaito knygas, renka
mokslinę medžiagą. Labiausiai, pasak klubo steigėjų, organizacijos
nariams įsimena kelių dienų kelionės su žemėlapiu rankose, ieškant
daugiau nei prieš pusšimtį metų vykusių mūšių pėdsakų. Taip karo
istorijos tyrinėtojai ne tik atranda naujų, niekam nežinomų faktų, bet
ir praplečia karo istorijos žinias, dalijasi jomis.
„Mūsų klube yra tokių entuziastų, kurie
išstudijuoja visus šaltinius, perskaito daugybę knygų ir vėliau dalijasi
savo žiniomis su kitais klubo nariais“, – džiaugiasi Gediminas.
Kitas pažinimo būdas – kelionėse atrasti
objektai, sutikti ir pakalbinti žmonės. G. Ambraška sako, kad vieni
įdomiausių susitikimų ir būna su vietos gyventojais. „Pernai pakeliui į
Miežiškius užvažiavome į vieną sodybą, – prisimena jis. – Pradėjome
klausinėti. Viena senyva moteris papasakojo, kad per karą visai šalia
jos namų buvo imitacinis aerodromas, kad vokiečiai bombarduotų jį, o ne
Pajuosčio. Žmonės prikalba begalę įdomių dalykų.“
„Sykį važiavome į Troškūnus pasižiūrėti
kapinaičių. Ten sutiktas žmogus visai netikėtai papasakojo, kad visai
šalia esančiame lauke buvo įsikūrusi prancūzų eskadrilė“, – spontaniškus
susitikimus su vietiniais gyventojais prisimena ir E. Mačiulis. Pasak
karinės istorijos entuziasto, kol kas naujus faktus vyrai dalijasi tik
žodžiu – tarp bendraminčių, tačiau ateityje neatmetama galimybė
ekspedicijose surinktą medžiagą pristatyti ir panevėžiečiams.
„Kartais atrandame faktų, kurių nemini
jokie istoriniai šaltiniai. Tada ieškome patys, darome savo išvadas“, –
aiškina E. Mačiulis.
Be jokios abejonės, geriausiai klubo narius suvienija kelionės.
„Pakanka kartą išvykti į karo istorijos
ekspediciją – abejingų nebelieka“, – patirtimi dalijasi vyrai, paprastai
tokias keliones organizuojantys drauge su kolegomis iš kitų miestų.
Neseniai panevėžiečiai, pavyzdžiui,
aplankė Klaipėdoje, Smiltynėje, vokiečių karo laikų įtvirtinimus.
„Apvaikščiojome visą pakrantę, apžiūrėjome išlikusius betoninius
statinius“, – dėsto klubo pirmininkas G. Ambraška.
„Neseniai važiavome į Zarasus: ekspediciją
suorganizavo kolegos iš kito miesto, mes mielai prisijungėm“, – E.
Mačiulis sako buvęs maloniai nustebintas: šioje ekspedicijoje dalyvavusi
jo žmona taip pat panoro dalyvauti klubo veikloje.
„Mes tyrinėjame savo kraštą, – aiškina
vyrai. – Yra žmonių, kurie renka, sistemina informaciją, kur yra kokie
paminklai, palaidoti asmenys. Kiti renka ir kolekcionuoja įvairiausius
daiktus, tyrinėja istorijos šaltinius. Lietuvoje tokių kaip mes yra ir
daugiau. Pavyzdžiui, Klaipėdoje gyvena daug rekonstruktorių – žmonių,
kurie rengiasi tam tikro meto uniformomis, atkuria tam tikrose vietose
vykusius mūšius. Mūsų klube tokių dalykų kol kas nevyksta – mes tiesiog
dar neturime asmens, sugebančio organizuoti tokius renginius. Be to,
mūšių rekonstrukcijos – labai brangus užsiėmimas.“
Tačiau panevėžiečiai tiki, jog ateityje jų klubo veikla turėtų išsiplėsti ir ta linkme.
„Jeigu važiuojame kur, visada kviečiame
kuo daugiau žmonių: kuo didesnis būrys karo istorijos mylėtojų ir
entuziastų, tuo įdomiau, – sako Egidijus, pats krašto tyrinėjimams
paskiriantis kone visus savaitgalius. – Būna visokių išvykų, atrakcijų.
Ateityje planuojame kviestis istorikus, organizuoti paskaitas – kad tik
noro būtų!“
Tirti dar yra ką
Abu panevėžiečiai sutartinai tvirtina:
mūsų rajone yra daug neištirtų ir neatrastų vietų, jas jie vadina
tiesiog klaustukais. Karo istorijos tyrinėtojai ir šiandien nesutaria
dėl vieno ar kito objekto egzistavimo vietos, laiko.
„Dėl to ir stengiamės sužinoti naujų
faktų, atrasti istorinių įvykių liudininkų, – vaikščiodami po Panevėžio
Staniūnų mišką aiškino karo istorijos entuziastai. – Kad ir čia,
Staniūnų miške: juk tai vieta, kurioje Antrojo pasaulinio karo metu buvo
naikinami žydai. Karas – baisus dalykas. Bet dabar tai istorija, kurią
būtina tyrinėti. Nors, be jokios abejonės, skaitant istorinius šaltinius
būna ir labai baisių dalykų.“
Anot E. Mačiulio, Pirmasis pasaulinis
karas buvo sunkesnis – tuomet būdavo kovojama apkasuose. „Antrasis
pasaulinis karas jau buvo kitoks – manevrinis, svarbiausia buvo pramušti
priešo gynybą, apsupti ir paimti jį į nelaisvę. Pirmojo pasaulinio karo
metu didelė dalis kariškių palūždavo psichologiškai, daugelis
nesugebėdavo išgyventi tarp apkasuose nukautų draugų kūnų.“
Panevėžyje toli niekur važiuoti nereikia,
tvirtina Gediminas ir Egidijus: įdomių, tyrinėtinų vietų užtektinai.
Viena iš svarbiausių – Pajuostis.
„Smetonos laikais ten buvo aerodromas,
šeimininkavo rusai. Paskui vokiečiai. Paskui vėl rusai, o dabar
lietuviai, – primena E. Mačiulis. – Tai išties įdomi vieta, nes dažnai
keitėsi šeimininkai, todėl ten daug tyrinėtinų objektų. Daug kam įdomu,
kokie ten buvo daliniai, kokia ginkluote naudojosi kariškiai, kokie
lėktuvai, radarai, ten labai daug ką galima sužinoti.“
„Visiems besidomintiems karine istorija
Panevėžys – puiki vieta“, – pritaria ir G. Ambraška. Pasak jo, klubo
nariams visai neseniai teko patyrinėti Pabaltijo štabo vietą.
„Štabas buvo įkurtas prieš pat karą,
įvestos ryšių komunikacijos. Štabe įsikūrė rusų karininkai, bet tik
prasidėjus karui visus reikėjo evakuoti, nes vokiečių kareiviai atėjo
labai greitai, – užsidegę pasakoja tyrinėtojai. – Tai vienas iš
įdomesnių objektų, nes kol kas joks istorijos šaltinis nenurodo, kurioje
tiksliai vietoje šis objektas galėjo būti. Kai kurie tyrinėtojai sako,
kad jis galėjo būti įsikūręs Berčiūnuose, kiti gi mini, kad strateginė
vieta galėjo būti įrengta Žaliojoje girioje, Panevėžio rajone. Kiek teko
važinėti, žmonių klausinėti, niekaip tiksliai neišsiaiškiname, kur
tiksliai šis štabas buvo įkurtas. Kol kas čia mums didžiausias
klaustukas!“
„Taip būna, kai tyrinėji labai trumpai egzistavusius karinius objektus“, – filosofiškai į tyrinėtojo sėkmę žiūri E. Mačiulis.
Kol kas pagrindinės klubo narių tyrimų
sritys išlieka abiejų pasaulinių karų mūšių vietos. Daugiausia dėmesio
skiriama Antrojo pasaulinio karo įvykiams.
„Šiandien klube dar nėra tokio žmogaus,
kuris labai domėtųsi Pirmuoju pasauliniu karu, tačiau renkam, sisteminam
ir šitą medžiagą, – patikina. – Tad visus panevėžiečius ir kitus
Lietuvos žmones, neabejingus istorijai, besidominčius karų paliktais
pėdsakais, jaučiančius pagarbą praeičiai bei savam kraštui, kviečiame
prisijungti prie mūsų klubo.“
|