Ilgai planuota ir laukta kelionė į Lenkija, kurios tikslas
aplankyti stutthof koncentracijos stovyklą bei vilko irštvą ir dar keletas
antraeilių objektų, į kurias užsuksim, jei nepakiš velnias kojos, kaip sakoma.
Tad šešių asmenų grupė pajuda iš Panevėžio be kelių minučių
šeštą valandą vakaro.
Pirma simbolinė stotelė prie Lenkijos sienos, tiesa jie save keistai vadina POLSKA
,,Išsikantoriojame‘‘ kas dar neturėjome Lenkiškos valiutos ir tęsiame judėjimą.
Kaip nuvažiavus tris šimtus kilometrų neužsukti į statybinių prekių parduotuvę, beje kurioje visi konsultantai lietuviškai šneka.
Nuo dabar ir prasidėjo: lietus vingiuoti bei siauri
vietiniai keliai ir dar jų remontas.
Nuvažiavus dešimt valandų kelio ir 580 kilometrų, pamatome
lentą, kurioje pažymėtas mūsų
kelionės tikslas.
Atvažiavome ir į pačią stovyklą, bet ketvirtą nakties, niekas nenorėjo mūsų įleisti.
Miegui turime kelias valandas, įsitaisome ant jūros kranto,
kas mašinoje, kas palapinėse, lietus mums nebaisus.
Skubame iki aštuntos valandos apleisti stovėjimo aikštelę, nes nuo tada renkami mokesčiai už stovėjimą.http://en.wikipedia.org/wiki/Stutthof_concentration_camp
Įėjimas nemokamas.
Pasmerktųjų batų kalnas, kad juodi dūmai nerūkų iš kamino.
Ne paslaptis, jog čia ,,viešėjo'' žmonės ir iš Lietuvos.