2012 m. spalio 9 d., antradienis

Karo metraštininkai

      


         Nuoširdiai dėkojame  žurnalistei Eglei GIKNIENEI ir visai PANEVĖŽIO BALSO komandai už puikų straipsnį.http://www.panbalsas.lt/naujienos/savaitgalis/karo_metrastininkai#komentarai







         Panevėžyje įsikūręs Karinės kraštotyros klubas kol kas yra vienintelė tokio pobūdžio, karinio paveldo žinovus vienijanti, organizacija visoje Aukštaitijoje.
Karinės kraštotyros klubą įkūrę panevėžiečiai trisdešimt aštuonerių Egidijus Mačiulis ir vos trečią dešimtį įpusėjęs Gediminas Ambraška sakosi pagaliau įgyvendinę savo svajonę.

Kasdien į karą
Panevėžietis G. Ambraška tikina suspėjantis visur: ir dirbti, ir mokytis, ir dar tarnauti savanoriu Lietuvos Respublikos kariuomenėje. Tad laiko naujajai veiklai tikrai užteks. Juolab kad idėją įkurti Karinės kraštotyros klubą jaunas vyras puoselėjo ne vienus metus.
Suvienyti karo paveldo aistruolius G. Ambraška sumanė būdamas toli nuo Lietuvos. „Mintis įkurti pelno nesiekiančią organizaciją kilo dar būnant Afganistane, – sako karininko kelią pasirinkęs panevėžietis. – Mano visas gyvenimas susijęs su karyba, nuo mažų dienų domėjausi ginklais, karine kraštotyra. Vos sulaukęs pilnametystės tapau savanoriu, kolekcionuoju įvairiausius daiktus – karinius galvos apdangalus, medalius...“
Anot Gedimino ir jo bendraminčio E. Mačiulio: „Vieni mėgsta sportą, kiti – dar kažką kita, o mes domimės karo istorija.“
„Man tai savotiška priklausomybė“, – atvirai prisipažįsta G. Ambraška, kaip Lietuvos Respublikos savanoris dalyvavęs dviejose užsienio misijose – Afganistane ir Kosove.
„Grįžtu iš misijos – ir vėl norisi atgal važiuoti“, – sako vaikinas, nors neslepia, kad būdamas toli nuo namų pasiilgstantis šeimos ir tyro Lietuvos oro.
„Mano mergina, nors ir yra savanorė, važiuoti į misijas atsisakė ir mane ten nenorom išleidžia, – šypsosi Gediminas. – O kas norėtų išleisti savo artimą į tokias vietas ir dar pusmečiui? Tačiau misijos turi kažkokią sunkiai nusakomą trauką: pabandai kartą, ir vėl norisi važiuoti. Daugelis kolegų taip pat, nors visi patiriame namų ilgesį ir daug dirbame.“
G. Ambraška neneigia, kad per septynerius metus Lietuvos kariuomenėje įgyti savanorio įgūdžiai, patirtis lėmė ir kasdienio laisvalaikio pomėgius – aistra karinei kraštotyrai užkrėtė net savo draugę. Tačiau mokslus vaikinas pasirinko griežtai civilinius.
„Sąmoningai nesirinkau karinių mokslų – nebūčiau išlaikęs istorijos ir kalbos testų“, – juokiasi Karinės kraštotyros klubo pirmininkas ir vienas steigėjų, jau trečius metus Panevėžio kolegijoje studijuojantis statybos inžineriją, o dirbantis maisto pramonėje.
Klubas ne atsitiktiniams žmonėms
Gedimino bendramintis ir bendražygis E. Mačiulis irgi gyvenime pasirinko civilinę profesiją – yra statybininkas. Tačiau vyras sako jau nebeskaičiuojantis, kiek metų domisi karine istorija.
„Nuo mažumės skaitydavau žurnalus, knygas, vėliau daug bendraminčių radau internete, – pasakoja. – Dabar, kai įkūrėm klubą, bus paprasčiau!“
Ir visai nesvarbu, kad šiuo metu klubo nariai yra „benamiai“ – jų organizacija dar neturi net patalpų.
„Kol kas renkamės klubo narių namuose, – tvirtina abu. – Nevažiuojame tik pasėdėti ar pašnekėti. Visada pasidalijame turimais šaltiniais, aptariame veiklos strategiją.“

„Mūsų tikslas ne tik linksmai praleisti laiką bendraminčių kompanijoje, bet ir sužinoti, patirti, atrasti naujų faktų, gilintis į karo istoriją, saugoti karinį paveldą“, – vardija karo kraštotyra susižavėjęs E. Mačiulis.
Tiesa, ką tik įkurtas klubas kol kas turi apie dešimt narių, tačiau priimti bet ko į savo gretas panevėžiečiai ir neketina.
„Nereikia bet kokių, iš bet kur, – sako Gediminas ir Egidijus. – Galime sukviesti didelę kompaniją, tačiau mums to nereikia. Mums svarbu, kad klubo nariai būtų žmonės, kuriems iš tiesų rūpi karo istorija. Mūsų tikslas – suvienyti krašto istorija besidominčius žmones, ugdyti pagarbą praeičiai, dalytis turima informacija.“
Karo istorijos tyrinėtojai sako, kad stengsis ne tik plėsti bendraminčių akiratį, bet ir populiarinti istorijos, kultūros vertybes, formuoti visuomenės pagarbą praeičiai.
„Asociacija savo veiklą grindžia demokratijos principais ir nepropaguoja jokios politinės ideologijos, yra visiškai apolitiška ir nepriklausoma nuo bet kokių finansinių grupuočių įtakos“, – klubo įkūrėjai tikina, jog jų nariai atsiriboja nuo juodosios archeologijos, tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar kitokios neapykantos.
„Pasitaiko atvejų, kai norintieji įstoti į klubo narių gretas tikisi kasinėti kapavietes. To mes tikrai nedarome ir nedarysime“, – griežtai nukerta E. Mačiulis.
Tikslas – atrasti ir pasidalyti
Karinės kraštotyros klubo nariai ne tik keliauja, bet ir tyrinėja istorijos šaltinius, skaito knygas, renka mokslinę medžiagą. Labiausiai, pasak klubo steigėjų, organizacijos nariams įsimena kelių dienų kelionės su žemėlapiu rankose, ieškant daugiau nei prieš pusšimtį metų vykusių mūšių pėdsakų. Taip karo istorijos tyrinėtojai ne tik atranda naujų, niekam nežinomų faktų, bet ir praplečia karo istorijos žinias, dalijasi jomis.
„Mūsų klube yra tokių entuziastų, kurie išstudijuoja visus šaltinius, perskaito daugybę knygų ir vėliau dalijasi savo žiniomis su kitais klubo nariais“, – džiaugiasi Gediminas.
Kitas pažinimo būdas – kelionėse atrasti objektai, sutikti ir pakalbinti žmonės. G. Ambraška sako, kad vieni įdomiausių susitikimų ir būna su vietos gyventojais. „Pernai pakeliui į Miežiškius užvažiavome į vieną sodybą, – prisimena jis. – Pradėjome klausinėti. Viena senyva moteris papasakojo, kad per karą visai šalia jos namų buvo imitacinis aerodromas, kad vokiečiai bombarduotų jį, o ne Pajuosčio. Žmonės prikalba begalę įdomių dalykų.“
„Sykį važiavome į Troškūnus pasižiūrėti kapinaičių. Ten sutiktas žmogus visai netikėtai papasakojo, kad visai šalia esančiame lauke buvo įsikūrusi prancūzų eskadrilė“, – spontaniškus susitikimus su vietiniais gyventojais prisimena ir E. Mačiulis. Pasak karinės istorijos entuziasto, kol kas naujus faktus vyrai dalijasi tik žodžiu – tarp bendraminčių, tačiau ateityje neatmetama galimybė ekspedicijose surinktą medžiagą pristatyti ir panevėžiečiams.
„Kartais atrandame faktų, kurių nemini jokie istoriniai šaltiniai. Tada ieškome patys, darome savo išvadas“, – aiškina E. Mačiulis.
Be jokios abejonės, geriausiai klubo narius suvienija kelionės.
„Pakanka kartą išvykti į karo istorijos ekspediciją – abejingų nebelieka“, – patirtimi dalijasi vyrai, paprastai tokias keliones organizuojantys drauge su kolegomis iš kitų miestų.
Neseniai panevėžiečiai, pavyzdžiui, aplankė Klaipėdoje, Smiltynėje, vokiečių karo laikų įtvirtinimus. „Apvaikščiojome visą pakrantę, apžiūrėjome išlikusius betoninius statinius“, – dėsto klubo pirmininkas G. Ambraška.
„Neseniai važiavome į Zarasus: ekspediciją suorganizavo kolegos iš kito miesto, mes mielai prisijungėm“, – E. Mačiulis sako buvęs maloniai nustebintas: šioje ekspedicijoje dalyvavusi jo žmona taip pat panoro dalyvauti klubo veikloje.




„Mes tyrinėjame savo kraštą, – aiškina vyrai. – Yra žmonių, kurie renka, sistemina informaciją, kur yra kokie paminklai, palaidoti asmenys. Kiti renka ir kolekcionuoja įvairiausius daiktus, tyrinėja istorijos šaltinius. Lietuvoje tokių kaip mes yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Klaipėdoje gyvena daug rekonstruktorių – žmonių, kurie rengiasi tam tikro meto uniformomis, atkuria tam tikrose vietose vykusius mūšius. Mūsų klube tokių dalykų kol kas nevyksta – mes tiesiog dar neturime asmens, sugebančio organizuoti tokius renginius. Be to, mūšių rekonstrukcijos – labai brangus užsiėmimas.“
Tačiau panevėžiečiai tiki, jog ateityje jų klubo veikla turėtų išsiplėsti ir ta linkme.
„Jeigu važiuojame kur, visada kviečiame kuo daugiau žmonių: kuo didesnis būrys karo istorijos mylėtojų ir entuziastų, tuo įdomiau, – sako Egidijus, pats krašto tyrinėjimams paskiriantis kone visus savaitgalius. – Būna visokių išvykų, atrakcijų. Ateityje planuojame kviestis istorikus, organizuoti paskaitas – kad tik noro būtų!“
Tirti dar yra ką
Abu panevėžiečiai sutartinai tvirtina: mūsų rajone yra daug neištirtų ir neatrastų vietų, jas jie vadina tiesiog klaustukais. Karo istorijos tyrinėtojai ir šiandien nesutaria dėl vieno ar kito objekto egzistavimo vietos, laiko.
„Dėl to ir stengiamės sužinoti naujų faktų, atrasti istorinių įvykių liudininkų, – vaikščiodami po Panevėžio Staniūnų mišką aiškino karo istorijos entuziastai. – Kad ir čia, Staniūnų miške: juk tai vieta, kurioje Antrojo pasaulinio karo metu buvo naikinami žydai. Karas – baisus dalykas. Bet dabar tai istorija, kurią būtina tyrinėti. Nors, be jokios abejonės, skaitant istorinius šaltinius būna ir labai baisių dalykų.“
Anot E. Mačiulio, Pirmasis pasaulinis karas buvo sunkesnis – tuomet būdavo kovojama apkasuose. „Antrasis pasaulinis karas jau buvo kitoks – manevrinis, svarbiausia buvo pramušti priešo gynybą, apsupti ir paimti jį į nelaisvę. Pirmojo pasaulinio karo metu didelė dalis kariškių palūždavo psichologiškai, daugelis nesugebėdavo išgyventi tarp apkasuose nukautų draugų kūnų.“
Panevėžyje toli niekur važiuoti nereikia, tvirtina Gediminas ir Egidijus: įdomių, tyrinėtinų vietų užtektinai. Viena iš svarbiausių – Pajuostis.
„Smetonos laikais ten buvo aerodromas, šeimininkavo rusai. Paskui vokiečiai. Paskui vėl rusai, o dabar lietuviai, – primena E. Mačiulis. – Tai išties įdomi vieta, nes dažnai keitėsi šeimininkai, todėl ten daug tyrinėtinų objektų. Daug kam įdomu, kokie ten buvo daliniai, kokia ginkluote naudojosi kariškiai, kokie lėktuvai, radarai, ten labai daug ką galima sužinoti.“
„Visiems besidomintiems karine istorija Panevėžys – puiki vieta“, – pritaria ir G. Ambraška. Pasak jo, klubo nariams visai neseniai teko patyrinėti Pabaltijo štabo vietą.
„Štabas buvo įkurtas prieš pat karą, įvestos ryšių komunikacijos. Štabe įsikūrė rusų karininkai, bet tik prasidėjus karui visus reikėjo evakuoti, nes vokiečių kareiviai atėjo labai greitai, – užsidegę pasakoja tyrinėtojai. – Tai vienas iš įdomesnių objektų, nes kol kas joks istorijos šaltinis nenurodo, kurioje tiksliai vietoje šis objektas galėjo būti. Kai kurie tyrinėtojai sako, kad jis galėjo būti įsikūręs Berčiūnuose, kiti gi mini, kad strateginė vieta galėjo būti įrengta Žaliojoje girioje, Panevėžio rajone. Kiek teko važinėti, žmonių klausinėti, niekaip tiksliai neišsiaiškiname, kur tiksliai šis štabas buvo įkurtas. Kol kas čia mums didžiausias klaustukas!“
„Taip būna, kai tyrinėji labai trumpai egzistavusius karinius objektus“, – filosofiškai į tyrinėtojo sėkmę žiūri E. Mačiulis.
Kol kas pagrindinės klubo narių tyrimų sritys išlieka abiejų pasaulinių karų mūšių vietos. Daugiausia dėmesio skiriama Antrojo pasaulinio karo įvykiams.
„Šiandien klube dar nėra tokio žmogaus, kuris labai domėtųsi Pirmuoju pasauliniu karu, tačiau renkam, sisteminam ir šitą medžiagą, – patikina. – Tad visus panevėžiečius ir kitus Lietuvos žmones, neabejingus istorijai, besidominčius karų paliktais pėdsakais, jaučiančius pagarbą praeičiai bei savam kraštui, kviečiame prisijungti prie mūsų klubo.“

2 komentarai:

  1. Norėjau tik parašyt, kad visai normalus straipsnis gavosi. Matyt, žurnalistė normali pakliuvo ;)

    AtsakytiPanaikinti